Gyvoji sodo dvasia
Ne kiekvienas sodo elementas taip džiugina akį ir užburia sielą, kaip saulėje tviskančio tvenkinio paviršius ir per spalvotus akmenis srovenantis vanduo...
Prieš keletą šimtmečių ( XVIII a. viduryje ) žymus Prancūzų sodų kūrėjas Buaso (Boyceau) vandens telkinius vadino gyvąja sodo dvasia. Vanduo – tai stichija, kupina dinamikos, garsų ir šviesos blyksnių, todėl jis nuo seno buvo ir ateityje išliks pačiu gražiausiu ir įdomiausiu aplinkos elementu!
Vanduo sodybos kompozicijoje yra nuostabiai dekoratyvus elementas. Jo dinamiškumas ir žaismingumas išryškėja šaltiniuose, upeliuose, kaskadose bei fontanuose: krintančios ar besiveržiančios į viršų vandens srovės, žėrėdamos saulėjė, pažadina jausmus, o jų emocinį poveikį dar labiau sustiprina krintančio vandens garsai...
Nemažiau įspūdingas sukurtos aplinkos reginys naktiniame fone – naktyje tinkamai išdėstytas apšvietimas išryškina visiškai atskirus, dieną nematytus elementus, kurie tamsoje atgyja ir suteikia jaukumo, pasakiško paslaptingumo bei kitus pojūčius...
Akmuo simbolizuoja pastovumą, stabilumą, tvirtumą, natūralumą, ilgaamžiškumą ir kt. Akmuo savyje talpina daugybę niuansų bei įvairių netikėtumų. Jis gali būti smiltelės ar kalno dydžio, nugludintas ir švelnus, kietas ir eižėjantis, vienspalvis ir išmargintas įvairiaspalvėmis kruopelėmis, gyslotas. Kai akmuo naudojamas nesaikingai, jis pradeda slėgti. Slegiančią nuotaiką ir monotoniją geriausiai sušvelnina augalai ir įvairūs deriniai, nes jie papildo vienas kitą ir paryškina kiekvienas savo specifinius bruožus. Akmuo neturi užgožti augalo, augalas – akmens. Čia reikalingas saiko jausmas ir grožio pajauta. Akmuo atgyja tik meistro rankose. Tinkamai pasuktas ir padėtas tinkamoje vietoje, akmuo tarsi atgyja, o išklotas dugnas dekoratyviniame tvenkinyje patraukia dėmesį savo natūralumu, ypatinga ir paprasta savo forma, norisi jį paliesti, pačiupinėti ir įsitikinti, kad tai – tikras akmuo, o ne kažkas dirbtinis, nenatūralus.
O kaip mūsų namų rojus be žalios ir sodrios vejos...?
Kai oras pakvimpa gaiviu pavasariu, norom nenorom žvelgiame į besiveriančius žiedus ir sodrią žolę, pastebime ankstyvą ryto rasą ir nuostabų jos kvapą...
Nuo viduramžių iki šių dienų stebėtos, augintos ir keistos žalios vejos tapo neatskiriama sodo dalimi. Graži šviesiai žalia spalva ramina, lyg minkštas kilimas, žolynai traukia pailsėti. Tai sodo pagrindas, apjuosiantis lysves, rožių krūmus, dekoratyviuosius medžius dekoratyvinius augalus. Kartu tai ir natūralus fonas ir kontrastas ryškioms žiedų spalvoms. Žolinė danga labai svarbi sodo mikroklimatui sukurti. Karštą vasaros dieną vejos paviršiaus temperatūra – 5-70C žemesnė nei plikos dirvos, o nuo grindinio, juo labiau asfalto skiriasi iki 170C. Be to, žolė, kaip ir visi augalai, gamina deguonį, garina vandenį, todėl oras sode tampa gaivesnis.